Politinė parama neatsiejama nuo pramoninių mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros
Pasauliui pereinant prie tvaresnių energijos šaltinių, vandenilis tampa kaip transformacinis sprendimas sunkiai dekarbonizuojamiems sektoriams.
Daugelyje pramonės šakų vandenilis yra geriausias galimas sprendimas išvengti CO2 emisijų, nes jis yra lanksčiai pritaikomas, patikimas ir lengvai saugomas, palyginti su kitais atsinaujinančios energijos šaltiniais, kurie yra nepastovūs (pvz., vėjas ar saulė) arba geografiškai apriboti (pvz., hidroenergija ir geoterminė energija).
Nors šiuo metu žaliasis vandenilis yra mažiausiai paplitusi vandenilio technologija pradiniame rinkos vystymosi etape, ji siūlo daugiausia privalumų siekiant klimato kaitos tikslų.
Įsisavinimo iššūkiai
Du pagrindiniai žaliojo vandenilio įsisavinimo iššūkiai yra aukšta elektrolizerių kaina ir elektros tinklų pajėgumas bei stabilumas, kurie yra būtini norint prijungti ir tiekti žaliąjį vandenilį galutiniams vartotojams.
Tarptautinė energetikos agentūra (TEA) (angl. International Energy Agency) pasidalino, kad mažiau nei 1 proc. viso pasaulio vandenilio yra gaminama iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Nuo 2023 m. rugpjūčio mėn. vidutinė pasaulinė 1 kg žaliojo vandenilio gamybos kaina siekė 6,40 JAV dolerio [1].
Palyginti su dyzelinu, suskystintomis gamtinėmis dujomis ar mėlynuoju ir pilkuoju vandeniliu, kurie yra plačiai paplitę už gerokai mažesnę kainą, žaliojo vandenilio pritaikymas daugelyje pramonės šakų yra sudėtingas. Vis dėlto, žaliojo vandenilio gamybos sąnaudos per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo daugiau nei 50 proc. ir tikimasi, kad jos dar labiau kris iki 2030 m. [2], pralenkiant mėlynąjį ir pilkąjį vandenilį. Tai turėtų būti pasiekta dėl masto ekonomikos ir nuolatinės politinės paramos.
Vyriausybės parama
TEA prognozuoja, kad iki 2030 metų reikės 70 mln. tonų žaliojo vandenilio pagal jų parengtą „Net Zero Emissions“ scenarijų. Iki 2050 metų šis poreikis turėtų išaugti iki 430 milijonų tonų.
Visgi, šios prognozės remiasi optimistiniais dekarbonizacijos tempais, kurie, palyginti su realiais pastarųjų metų rodikliais, atrodo per daug teigiami.
Remiantis esamais žaliojo vandenilio projektų duomenimis, prognozuojama, kad gamybos apimtis sieks 38 milijonus tonų iki 2030 metų. Žaliojo vandenilio paklausos skatinimo pastangos atsilieka nuo to, kas būtina siekiant klimato kaitos tikslų. Tai pabrėžia reguliavimo sistemų stiprinimo svarbą, kad būtų paspartintos investicijos į žaliojo vandenilio projektus ir susijusią infrastruktūrą.
Teikia vilties ir tai, kad daugelio didžiųjų ekonomikų vyriausybės jau paskelbė arba rengia vandenilio strategijas ir didina finansavimą žaliojo vandenilio projektams. Šalys ir regionai savo ateitį susieja su žaliuoju vandeniliu, atsižvelgiant į prieigą prie atsinaujinančios energijos ir pramonės galimybes.
Ateities perspektyvos
Taip pat nustatyti eksporto koridoriai, nors aukštos transportavimo išlaidos ir geopolitiniai veiksniai išlieka svarbiausiais įgyvendinimo rizikos faktoriais. Tolimesnė valstybės parama per specialiai pritaikytus reguliavimo mechanizmus, tokius kaip ES Vandenilio bankas ir JAV Infliacijos mažinimo įstatymas (Inflation Reduction Act), yra būtina, kad skatintų šio sektoriaus vystymąsi ir įsisavinimą.
Tikėtina, kad ateities paklausos augimą paskatins aviacijos, chemijos, trąšų, maisto pramonės, plieno gamybos, laivininkystės, elektros gamybos ir tolimų krovinių transportavimo sektoriai.
Vandenilio ekonomikai būtina infrastruktūros plėtra, įskaitant vamzdynus, degalų pildymo stotis ir saugyklas, kad būtų užtikrintas šios paklausos augimas ne tik dėl finansinės paramos elektrolizerių gamybai. Taip pat svarbu turėti pažangias gamybos galimybes, mokslinius tyrimus ir plėtrą bei kvalifikuotą darbo jėgą.
Ekspertų žinių diversifikavimas per bendradarbiavimą tarp vandenilio gamintojų, elektrolizerių gamintojų ir technologijų tiekėjų yra esminis veiksnys skatinant inovacijas ir mažinant išlaidas.
Bendradarbiaujant ir kuriant bendrą tiekimo grandinę galime išspręsti žaliojo vandenilio rinkos vystymosi problemas. Turime toliau kurti ir derinti visą ekosistemą.
Pavyzdžiui, Norvegijoje vykdomas „Hystar Hypilot“ projektas suvienijo pramonės lyderius, siekiant pademonstruoti 1 MW konteinerinio sprendimo elektrolaizerio galimybes realiomis sąlygomis. Tai reikšmingas žingsnis į platesnį ekologiško vandenilio gamybos įsisavinimą.
Nuorodos
[1] „Green hydrogen to undercut grey sibling by end of decade.“ Bloomberg NEF, 2023 m. rugpjūtis. Šiuo metu pilkojo vandenilio kaina yra 2,13 USD/kg, o mėlynojo vandenilio – 3,10 USD/kg, palyginti su žaliojo vandenilio kaina, kuri siekia 6,40 USD/kg.
[2] „Green hydrogen to undercut grey sibling by end of decade.“ Bloomberg NEF, 2023 m. rugpjūtis. Šiuo metu pilkojo vandenilio kaina yra 2,13 USD/kg, o mėlynojo vandenilio – 3,10 USD/kg, palyginti su žaliojo vandenilio kaina, kuri siekia 6,40 USD/kg.
